Laiškas nuo tavo gyvenimo Nr. 1

Sustok, palauk, kur Tu skubi?

Leki kiekvieną dieną ir manęs nepastebi.

Keliesi kas rytą, apsimiegojusiu veidu skubi kažkur,

Grįžti namo ir vėl tas pats.

Aš nesuprantu, kodėl nematai manęs?

Kodėl nematai, ką aš Tau duodu,

Kokias dovanas nešu?

Tu prabėgi pro jas, net neatsisukdamas, kodėl?

Juk visa tai buvo sukurta dėl Tavęs.

Kodėl? KODĖL?

Ir vėl praleidai savaitę savo užburtam rate,

Juk Tu žmogus, Tu mąstanti būtybė,

Prašau, labai prašau, pagailėk manęs ir savęs,

Palįsk po šaltu dušu, atmerki akeles.

Aš sukūriau Tau nuostabią gamtą, gražius žmones,

Visą materiją ir sportines veiklas,

Sukūriau ir linksmybes, alkoholį bei klubus,

Kad išbandyt Tave,

Bet ten neturėtum likti amžinai.

Sustok! DABAR! Pažiūrėk į dangų, ar matai?

Nesvarbu, koks vaizdinys jame,

Žinok, kad Tu esi šio pasaulio dalis,

Tu ne įrankis sistemoje, Tu dalis kažko didingo.

Tad prašau Tavęs. Dabar nueik prie veidrodžio.

Ką jame matai? Nuostabų žmogų? TAIP!

Tą žmogų, kuris ne šiaip plaukia pasroviui,

Jis kuria ir daro šį pasaulį geresniu.

Nuostabų žmogų, gyvenantį ne tik sau,

Bet ir dėl kitų gerovės.

Nepyk, jeigu kažką ne taip Tau pasakiau,

Bet negaliu daugiau tylėti,

Mes jau ir taip daug laiko praleidom kartu su Tavimi,

Nebegalim daugiau tiesiog kentėti.

Prašau, pažvelk į mane, DABAR,

Ar taip įsivaizdavai MANE?

Garsiai atsakymą IŠTARK!

Prašau Tavęs tik vieno.

Pažadėk man ir sau,

Kad taip nebegyvensime daugiau.

Padarome kartu kažką didingo

Ir nuo šio teksto eilutės paskutinės,

Sukurkime kažką naudingo Tau ir man.

Su didžiausia meile,
Tavo gyvenimas