Kaip susitvarkyti su tuo, kad esi netobulas?

Pamenu, kaip kažkada vieną žiemos dieną beprotiškai gražiai snigo, o visus mano sąsiuvinius rijo nedidelio, tačiau išbadėjusio lauželio liepsnos. Kodėl? Nes kad ir kaip norėjau būti ypatinga, tokia nesijaučiau.

Laikui bėgant, mane aplankė nušvitimas: jei neturiu pagrindo jaustis ypatinga, tuomet privalau dėti visas pastangas, kad būčiau… Tobula.

Trumpai, tai buvo desperatiška puikybė, sumišusi su klampia neapykanta sau ir poreikiu kažkam kažką įrodyti. Būti „tobula“, idant bent šitaip nusipelnyčiau vietą šiame pasaulyje. Ne po saule. Paprasčiausiai ten, kur esu. Idant įgyčiau „teisę“ į laiką, vandenį, maistą ir orą. Įsivaizduoju, kaip graudžiai ir apgailėtinai tai skamba iš šalies. Žinau, jog būtent taip tuomet ir jaučiausi.

Buvau ta, kuri mokykloje gavusi mažiau nei 9, galėjo apsipilti ašaromis, jog susimovė. Gavusi 10 – tik kreivai šyptelėti, jog nebuvo taip ir sunku, ir apskritai kitiems pavyko tokį rezultatą pasiekti žymiai menkesnėmis pastangomis. Ta, kuri nusprendė „apsidrausti“ ir pasiimti šešis skirtingų dalykų išplėstinius kursus – o jei paskutinę sekundę persigalvosiu, ir vietoj humanitarinės krypties sumanysiu studijuoti tiksliuosius mokslus? Lietuvių ir anglų – savaime suprantama, matematika ir fizika – „apsidraudimui“, istorija – kaip gi be jos?, informatika – įdomu. Manau, vertėtų pridurti, jog taip pat buvau ta, kuri po vienuoliktos klasės žiemos atostogų į gimnaziją nebegrįžo dėl visokeriopo pervargimo.

Pakalbėkim atvirai...

Kiek kartų gyvenime esi melavęs apie priežastis, dėl kurių laiku neatidavei rašto darbo, ataskaitos ar projekto? O apie priežastis, kodėl pavėlavai arba išvis neatėjai į susitikimą? Kiek kartų esi palaidojęs savo idėjas ir svajones, kartais nė nepradėjęs jų įgyvendinti?

Gali neatsakyti. Nes jei esi beviltiškai užkietėjęs perfekcionistas, manau, nė nenorėdamas, tarsi netyčia, pameluotum ir šį sykį. Ak, tas beprotiškas noras gyventi tobulai… Ir ta beprotiška baimė, jog kas nors gali pamatyti bent menkiausią įtrūkimą tavo tobulai nutinkuotoje gyvenimo sienoje.

Ant abiejų rankų pirštų nebesuskaičiuočiau, kiek kartų vien per šiuos metus vos nepavėlavau į darbą ar susitikimus vien dėl to, jog nesusitvarkiau su plaukais (t. y. tiek kartų bandydavau iš jų susukti bent pakenčiamą kuodelį ir iš naujo šukuodavausi, o galiausiai, nusprendus eiti palaidais, tekdavo paskubomis vėl plautis galvą, nes plaukai atrodydavo, švelniai tariant, „sulaižyti“), arba dėl to, jog išeidama norėdavau palikti namus tvarkingus. Kiek kartų dėl tos pačios priežasties išlėkiau iš namų be pusryčių – verčiau patylėsiu. Ką bekalbėti apie „tobulų“ dovanų paieškas, kuomet vos ne paskutinę minutę esu susizgribusi, jog vis dar nė neapsisprendžiau, kuris variantas būtų geriausias; apie visus piešinius, kuriuos tiek dailinau, jog galiausiai sugadindavau ir išmesdavau; apie visas idėjas, kuomet vien obsesiškai preciziško planavimo etape jau imdavau jaustis beviltiškai išsekusi.

Ir visos mano normaliai pavykusios veiklos, darbai ir užsiėmimai būdavo „nepakankamai geri“, o nusisekę dalykai – „nepakankamai tobuli“. Pamenu, kartą specialybės mokytoją esu gerokai prajuokinusi dėl tokio savo požiūrio. Gavau užduotį pagaminti 3D atviruką (iš tos serijos, kuomet atvertus išsilanksto kokia iškili, keliasluoksnė figūra). Nežinau, kiek popieriaus tą kartą sugadinau, kiek ašarų išliejau ir kiek tiksliai sugaišau valandų. Bendrai sudėjus, manau, jog mažiausiai viena diena nuo ryto iki vakaro tikrai buvo paaukota tam reikalui. Nusprendžiau, jog mano atviruko viduje turėtų slėptis trijų sluoksnių žvaigždė. Pamenu, kuomet bandant išpjauti paskutinę detalę, netyčia įpjoviau ne ten, kur reikėjo. Sulaukiau patarimo tiesiog suklijuoti iš vidinės pusės ir nieko nesimatys. Tačiau sukandusi dantis pradėjau darbą iš naujo. Tadadadam – nunešiau darbą mokytojai. Pamenu, kaip ji, neslėpdama susižavėjimo, tepasakė „Tobula. Tiesiog tobula.“ Pamenu, kaip priėjusi pradėjau aiškinti, jog turėjo būti žymiai gražiau, jog štai čia kreiva, čia „nešvarus pjūvis“… Ir pamenu mokytojos juoką, kai suprato, jog aš kalbu rimtai.

Be abejo, vienas iš mano laisvalaikio hobių buvo lyginti save su kitais. Ir, tiesą sakant, tai vykdavo tiesiog automatiškai – gatvėje prasilenkus su kitu žmogumi, ragaujant patiekalus, klausantis istorijų, skaitant straipsnius… Net ir tiesiog sėdint prie stalo. „Ji taip gražiai atrodo / turi tokią puikią figūrą / nuostabius plaukus / puikiai gamina / taip raiškiai pasakoja / taip įspūdingai gyvena / moka taip grakščiai ir kartu atsipalaidavusiai sėdėti / … , o aš… Žmonės be rankų ir kojų kabinasi į gyvenimą, o aš? Net ir turėdama visas galimybes, tiesiog vegetuoju. Kas su manimi negerai? Kodėl visą gyvenimą esu tokia apgailėtina nevykėlė?..“ Tikriausiai nė nereikia pridurti, tačiau pasakysiu: komplimentai mane priversdavo jaustis kalta ir apsimetėle, dažniausiai – tiesiog akimirksniu priešais mane pastatydavo mūro sieną, o galvoje gyvenanti tarakonų kolonija imdavo augti dar didesniu greičiu. Žinoma, padėkodavau, tačiau mintyse kaip mat imdavo suktis „o dievai, matyt, atrodau tokia apgailėtina, jog žmonės prisiverčia mane pagirti tiesiog iš gailesčio.“

Na, okey, viskas čia žiauriai atvira, pamokoma ir taip toliau. Bet kas iš to? Žadi tik atvirauti, ar gal pagaliau pasakysi bent kažką realiau pritaikomo man?

Girdžiu tave. Ir jau girdžiu besiveržiantį nusivylimo atodūsį, nes neišgirdai to, ko tikėjaisi. Tačiau vis dėlto, štai keli lifehack’ai.

Geriau...

  1. Nepriimk gyvenime visko taip rimtai. Atsipalaiduok! Beveik metai, praleisti depersonalizacijos draugijoje, man aiškiau nei bet kada anksčiau leido suvokti štai ką: žmonės į viską žiūri pernelyg rimtai, ypač ten, kur to reikia mažiausiai. Pasaulis yra tarsi didelė smėlio dėžė, kurioje mes visi žaidžiam, tik augdami prisiimam vis daugiau atsakomybių. Kaip dabar, būdamas „kitame level’yje“, žiūri į vaikus, kurie „draugus“ ir „nedraugus“ renkasi pagal tai, kieno mašinytė ar barbė brangesnė / gražesnė / naujesnė etc.? Ganėtinai juokinga ir neracionalu, tiesa? Tačiau ar neatrodo juokinga, kai, būdamas suaugęs, draugus renkiesi pagal tai, koks jų telefono modelis, automobilio markė, mėgiamiausias drabužių dizaineris ir t.t.?

    Visom keturiom pritariu draugės išsakytam požiūriui, jog žmoguje gražiausia, patraukliausia ir seksualiausia yra… protas. O visa kita eina ir praeina – jaunatviškai lygi oda, drabužių mados, telefonai beviltiškai „pasensta“ ne tuomet, kai pradeda streikuoti ir vangiai veikti, tačiau tuomet, kai tik prekyboje pasirodo naujesnis modelis.

    Ar kada pagalvojai, jog jei pagal tokius kriterijus reguliariai „atsijoji“ žmones savo gyvenime, galbūt vieną dieną pats tapsi tuo „atsijotuoju“? Tiesą sakant, to tau ir linkiu. Ir kuo greičiau. Nors ir geliančiai ledinis, tačiau toks „dušas“ dažnai padeda atmerkti akis ir suvokti, jog kuriamuose ryšiuose ir santykiuose tai turėtų būti tie dalykai, apie kuriuos susimąstai nebent iškilus dvidešimt pirmojo amžiaus kontekste paprastai sunkiai suvokiamai situacijai (pvz. jei skubiai nori parodyti nuotrauką velniažin kur esančiam draugui, tačiau šis yra toks užkietėjęs „oldschool’as“, jog vis dar naudoja „knopkinį“ telefoną be prieigos prie jokių messenger’ių ir gmail’ų). Tačiau ir tuo nuoširdžiai rekomenduoju pasinaudoti ne kaip pretekstu nutraukti ryšius, o puikia galimybe ugdyti savo išradingumą ieškant nestandartinių sprendimų.
  2. Nustok lyginti save su kitais. Jei kitas žmogus su savo „batais“ nuėjo įspūdingą kelią, dar nereiškia, jog su tavaisiais jis nueitų kažkur kitur, nei kad tu esi dabar. Nustok iš savęs reikalauti to, kas tau ne prie širdies. Juk turėdamas plačią pėdą nesiskolintum siaurapėdžio draugo batų vien todėl, jog jie taip šauniai atrodo, nors tavajai kojai atstoja aukščiausios klasės kankinimų kamerą?

    Kasdien savo gyvenime stenkis daryti geriausia, ką gali padaryti su turimais ištekliais ir jėgomis. Ir jei tikrai nuoširdžiai susitelksi į tai, kas yra šią akimirką ir ką gali padaryti būtent dabar, o ne kada nors, kai pasieksi tą ir aną ar atrodysi it nužengęs nuo žurnalo viršelio, pažadu, ilgai netruks pastebėti besikalančius pirmuosius naujojo gyvenimo daigelius.
  3. Paeksperimentuok – specialiai padaryk ką nors tiesiog taip, jog būtų padaryta. Be jokių dailinimų ir nuglostymų. Ir stebėk, kas atsitiks. Jei atsivers žemė arba visi pasaulio žmonės ims tave badyti pirštais ir šaipytis, jog esi paskutinis nevykėlis – prašau, atsiųsk man oficialų raštą ir pasižadu atlyginti už patirtą moralinę žalą.

    Tačiau beveik garantuoju, jog nieko matomo nenutiks. Tik viduje jausies visiškai kitaip. Išsigandęs. Sutrikęs. Galbūt netgi nuliūdęs. Tačiau ilgainiui – turėtum pajusti tą išsivadavimo džiaugsmą. Žemai lenkiu galvą, jeigu tau pavyks per save perlipti ir eksperimentą iki galo įgyvendinti iš pirmo karto. Ir lenkiuosi dar žemiau, jei net ir n-ioliktąjį kartą neatsilaikius prieš psichologinių tarakonų ataką, sutelksi jėgas ir bandysi dar ir dar kartą. Kol pavyks.
  4. Nuoširdžiai rekomenduoju išsiaiškinti su pačiu savimi (jei reikia – nepabijoti paprašyti ir specialisto pagalbos, idant „užvestų ant kelio“), nuo ko taip nuosekliai desperatiškai bėgi slėptis į perfekcionizmo bunkerį? Kas yra tas siaubas baubas, kuris tarsi su botagu stovi tau už nugaros ir pliekia tave deginančiais kirčiais už kiekvieną netobulumą?
  5. Bonus. Ar gali atsakyti pirmiausia pats sau, kas yra tobulumas? Koks yra tarptautinis apibrėžtas tobulumo standartas? Ir ar jis atitinka tavąjį suvokimą ir tikrąsias vertybes? Ir ar tikrai tobulumas yra tas tikslas, kurio verta siekti? 

    Atsimenu puikų eksperimentą, atliktą su nuotrauka. Iš principo simetrija mums siejasi su tobulumu, argi ne? Tai štai. Pirmasis kadras – originali merginos veido nuotrauka. Tikrai gražios, simpatiškos merginos. Antrasis kadras – fotomontažas, kuriame merginos veidas yra „tobulai“ simetriškas – akys, nosis, šypsena ir t.t. Ir, tiesą sakant, žmogus antroje nuotraukoje atrodė tiesiog… atstumiančiai. Ir netgi labai.

    Ką noriu tuo pasakyti? Jog dažniausiai būtent mūsų „netobulumai“ yra tai, kas paverčia mus ypatingais ir visomis prasmėmis gražiais.

O kokia tavoji nuomonė – kaip atrodo „tobulas“ gyvenimas? Ir ar tikrai tai yra esminė sąlyga jaustis laimingam ir mėgautis gyvenimu?

Iki mielo,
XXI a. Mamutas Agnietė