Brangiausia pasaulyje prekė

Vieną karštą vasaros dieną vaikščiodamas mieste pastebėjau žmonių spūstį. Pro tą vietą praeidavau dažnai, tačiau niekada nepastebėjau, jog čia kas vyktų. Pasidarė smalsu, kas čia per šventė. Priėjęs arčiau pastebėjau nusidriekusią eilę, kurioje lūkuriavo keliasdešimt žmonių. Vieni  buvo su ašaromis akyse, kiti su iškreiptu nuo nepasitenkinimo veidu. Bet visų jų veiduose spindėjo didžiulis noras kuo greičiau patekti į vidų. Stojau į eilę ir aš.

„Sveiki?“- ištariau klausiamu balsu. Niekas neatsakė. Po kelių minučių atsisukusi moteris papasakojo man, jog čia turgus. Tuo buvo sunku patikėti, nes žmonės, kurie išeidavo iš turgaus, palikdavo jį tuščiomis rankomis ir perkreiptais iš skausmo veidais.

„Kas čia per turgus, iš kurio visi išeina tuščiomis?“ - galvojau. 

Galiausiai priėjau savo eilę. Patekau į vidų… Nustebau pamatęs...

„Labas rytas, sąžine! Ir tu čia?“ -  ištarė raudoną mini sijoną apsivilkusi moteris. 
„Gal žinote, kur galima nusipirkti laiko?“ -  rėkė senukas 
„Kur įsigyti turtingo žmogaus įvaizdį?“ - klausė praeivių jaunas vyrukas. 

Akylai apsidairęs, supratau, kad patekau į gyvenimo turgų, kuriame parduodama viskas. Šios prekės buvo visiems pažįstamos, tačiau akylai saugomos ne tik kiekvieno iš mūsų, bet ir pardavėjų. Neduok Dieve paklaustų kas nors kada paskutinį kartą čia lankėmės! Atsakytume: „Nesu ten buvęs ir niekada nežadu apsilankyti!“ Šis atsakymas būtų beveik teisingas, nes parduoti jau nebėra ką ir kaina jau nebe ta…

Stovėjau ir svarsčiau ar pirkti savo svajonę. Susimąsčiau ar ta mano svajonė yra tikra. O kas, jeigu ateityje norėsiu kažko kito, o ta, ką įsigysiu šiandien nebepatiks? Dilema… Juk norėdamas gauti savo svajonę, turėjau parduoti save. Arba išmainyti. Tokia eilė, jog galo nesimato, o keičia prekes čia santykiu 1:2. Gaila, jog nebeturiu tų 2-jų. Seniai pardavęs, išmainęs į apgailėtinas, paauglio, o ne nuoširdaus ir viską matančio vaiko svajones. 

Pagalvojau, kad neverta išmainyti savo keletos gramų likusios sąžinės į laikina svajonę, todėl taip ir stovėjau nežinodamas ko noriu, viduryje turgaus, stebėdamas, kaip kiti parduoda save į laikinus dalykus. 

Užsimaniau nusipirkti laiko arba išminties. Maniau tai gali padėti susirasti tai, kas tikra. Tačiau nugirdau, kaip pardavėjas pasakė, kad išmintį gali gauti tik iškeitęs į laiką… O laiko čia nebuvo. Nei pilstomo, nei užšaldyto. Buvo tik apgailėtinas pripažinimas ir t.t.. 

„Gal tapti pardavėju? Juk parduodant tai, ko niekada pats negalėsiu nusipirkti, bent akimirkai turėsiu galimybę prisiliesti  prie savo svajonės“ - pagalvojau. Tačiau žinojau, kad toks darbas ne man. Aš tiesiog norėjau, jog viskas pasikeistų paprasčiausiai man spragtelėjus pirštais ir „nieko nedarant“.

Taip ir išėjau nieko neužgyvenęs iš Gyvenimo turgus, kuriame kasdien parduodame, mainome, perkame save iš naujo.

Eidamas galvojau apie tai, kaip būtų gera pavogti iš turgaus laiką ir išdalinti jį visiems. Bet staiga stabtelėjau neįkainojamai sekundei ir susimąsčiau. Supratau, kad laiko neparduosi ir nenupirksi. Jis yra mumyse, jo turi visi ir net TU. 

Deja laikas bėga kaip smėlis tarp pirštų, o mes jausdami ir matydami jo tėkmę, nesinaudojame juo. Taigi jeigu nemokame naudotis juo, kam mums jį pirkti?

Mums gimė idėja sukurti mokymus, kurių tikslas išmokti naudotis „šia akimirka“, ta, kurią turime, DABAR. Taigi, pajusk gyvenimo vertę, laiką ir pajusk SAVE! Dabar ir čia! Išmok pasinaudoti tuo, ką turi. Išmok išspausti maksimumą iš šios akimirkos! Spausk čia.

P.S. Čia dar ne viskas! Skaityk kitus mūsų straipsnius!